O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą, Tai nesirūpin, ar liesa, ar tukusi kiaulė, Irgi negailis, kad kokį kuiliuką suėda; Bet ir kuilį didelį jie parplėšt nesibijo. Taip tie neprieteliai, kiaulienos jau prisiėdę, Dar nesisotin, bet ir jautienos užsigeidę Taip berždžias, kaip ir veršingas pamuša karves. O ir tai negana; jie vis daugiaus išsižioję Jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo. Ai, kiek margių, kiek dvylių jie sviete suėda! Žalį su laukiu kytru bei bingusį keršį Kartais, į laukus nusibastę, pradeda gandint. Bet ir juodo jie daugsyk n'atbodami buliaus, Plėšyt ir mėsos prisiėst į kaimenę šoka. Kerdžiaus ir piemenų, kad juos uliuodami baido, Kartais taip n'atboj, kad vos į pagirį traukias Ir nusinešę ką tuojaus tikt ėda, tikt ėda. Ak žiemy, žiemy, susimilk, padaryk mums provą! Juk ne daugio reik, štai jau galvijų neteksim, O po tam dar mus pačius su gimine mūsų, Moteres ir vaikus vilkai mėsinėt pasidrąsins.
RUDENIO GĖRYBĖS
Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia. Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia; O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia. Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia. Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo Irgi senystę jau graudena kailinius imtis. Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia, O kitus atšilt į stubą ragina lįsti Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt. Žemė su visais pasaliais įmurusi verkia, Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko. Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą, Jaugi dabar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu. Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai Irgi žemes biaurias išplėšdams teskina šmotais. Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos, O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia. Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia Ir biaurius purvus kaip tašlą mindami minko.